Aerobinis, bei anaerobinis režimas

Taip, kaip šiuolaikinis automobilis gali važiuoti skirtingais režimais, taip ir žmogaus organizmas gali dirbti skirtingose režimose. Nors žmogaus organizmas gerokai sudėtingesnė sistema negu automobilis ir lyginti gamtos kūrinį su mašina yra mažų mažiausiai paviršutiniška.. bet vis tik palyginsiu tam, kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, bei įdomiau skaityti ir įsiminti.

Taigi skirtingi automobilio režimai turi skirtingas charakteristikas, kad esant įvairioms aplinkybėms sistema veiktų vairuotojo naudai, bei tikslams pasiekti. Analogiškai žmogaus organizmas gali „persijungti“ į skirtingą režimą priklausomai nuo esamos situacijos, turimos „sistemos“ (kondicijos), bei pačio „automobilio“ (organizmo).

Pasyvus fizinio aktyvumo režimas (mažas intensyvumas) tas, kuris eikvoja mažiausią kiekį energijos resursų. Režimas kuriam palaikyti užtenka viso labo bazinės „sistemos“, bei energijos dalyvaujant deguoniui. Tai mūsų kasdienis vaikščiojimas, judėjimas optimaliu režimu, kuriam nereikia didelių valios pastangų. Jeigu lyginant su automobiliu galima tokį režimą pavadinti į „Comfort“, kada energijos sąnaudos ekonomiškos, o judėjimas pats savaime švelnus ir malonus mūsų „važiuoklei“ (kaulams, bei sąnariams). Atliekant pasyvų fizinį aktyvumą pagrindiniai energijos šaltiniai yra glikogenas, riebalai, bei deguonis kurį mes gauname kvėpuodami oru. Iš esmės tai yra mažo intensyvumo aerobinis režimas.

Aerobinis režimas (vidutinis intensyvumas), tai kada mes perjungiame „aukštesnę pavarą“ pereidami iš pasyvaus fizinio aktyvumo į sportinį režimą, bet vis dar išlaikydami aerobinį (dalyvaujant deguoniui) energijos gavimo kelią. Tokio pobūdžio fizinis krūvis, kaip greitas ėjimas, ilgų distancijų bėgimas, važiavimas dviračiu ir panašiai. Aerobinėje treniruotėje širdis pumpuoja deguonies prisotintą kraują į dirbančius raumenis, organizmas gamina energiją skaidydamas riebalus, bei angliavandenius dalyvaujant deguoniui, bei naudoja ATP (adenozino trifosfatą). Kadangi pagrindinis energijos gavimo būdas išlieka dalyvaujant deguoniui, paprastai išlaikyti tokio tipo treniruotę galima daug ilgiau, nei anaerobinę. Lyginant su automobiliu vidutinio intensyvumo aerobinį režimą galima pavadinti į „Sport“, kada mūsų „pakaba“ sustandėja įsitempiant raumenims, pereinama iš komfortiškos būsenos į intensyvesnę, bet ne maksimaliu režimu.

Anaerobinis režimas (didelis intensyvumas), iš principo „aukščiausia pavara“ arba „gazas dugnas“ kada panaudojamos submaksimalios arba maksimalios pastangos atlikti fizinę užduotį. Puikus anaerobinio režimo klasikinis pavyzyds yra sprintas, trumpi, labai didelio intensyvumo, galingi fiziniai pliūpsniai, kurie gali trukti nuo kelių sekundžių iki minutės. Tai pat sunkūs jėgos pratimai, aukšto intensyvumo intervalinės treniruotės ir panašiai. Anaerobiniame režime energijai naudojama ATP energija, bei raumenyse ir kraujyje esanti gliukozė, kada deguonies tiekimo NEbepakanka, bet reikia ypač greitai prieinamos energijos. Anaerobinį režimą galima palyginti su automobilio „Sport+“ arba „Race“ režimu, kada visi „parametrai“ persijungia į itin sportišką, bet.. ne itin ekonomišką režimą.

Žinoma dažnai fizinėse veiklose, treniruotėse ar net gyvenime organizmas „persijunginėja“ iš aerobinio į anaerobinį režimą ir atvirkščiai. Pavyzdžiui aukšto intensyvumo intervalinėse treniruotėse, kovinio sporto praktikose atliekant sparingo treniruotes, vidutinio intensyvumo bėgime kada intarpais įtraukiami sprintai.

Reziumuojant:

Skirtumas tarp aerobinio, bei anaerobinio proceso yra tai, kad aerobiniame yra naudojamas deguonis energijai gauti. Tuo tarpu anaerobiniame energijos gavimo procese, deguonies nebepakanka ir naudojami kiti energijos komponentai.

Kaip jau supratote energetiniai komponentai, bei energijos gavimo kelias aerobinėse, bei anaerobinėse veiklose skiriasi. Todėl kalbant apie maisto papildus, tai pat reikėtų žinoti kokio pobūdžio maisto papildai tinka skirtingose fizinėse veiklose.

Aerobinėse treniruotėse:

Žemo ir vidutinio intensyvumo fizinėse veiklose labiausiai dominuoja ištvermė.

1. Inozinas. Gerina deguonies patekimą į širdies ir skeleto raumenis, taip sustiprindami raumenų susitraukimą, stabdo pieno rūgšties susidarymą.
2. Elektrolitai. Padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme, mažina nuovargį, bei išsekimą, palaiko raumenų funkciją, hidratacijos, bei energijos lygį prieš, per ir po fizinio krūvio.
3. Angliavandeniai. Greito ir lėto pasisavinimo angliavandenių turintis maisto papildas garantuos nuolatinį jėgos, bei energijos tiekimą, taip padėsiant išvengti staigaus nuovargio jausmo.

Anaerobinėse treniruotėse:

Aukšto intensyvumo fizinėse veiklose, dominuoja ištvermė, bei jėga.

1. Kreatinas. Didina raumenų jėgą, palaiko adenozino trifosfato (ATP) energiją, atliekant intensyvias treniruotes.
2. Beta-alaninas. Karnozinas neutralizuoja vandenilio jonus (H+) ir pieno rūgštį intensyvaus krūvio metu. Padeda atlikti daugiau pakartojimų ir ilgiau išlaikyti aukštą tempą treniruotėse.
3. Amino rūgštys. EAA (nepakeičiamosios amino rūgštys) arba BCAA, vartojamos treniruotės metu ar prieš ją, padeda palaikyti darbingumą didelio nuovargio sąlygomis, bei gerina atsistatymą.

– Mindaugas Juška